Atrodo, kad visas pasaulis tiesiog pamišo dėl šilumos siurblių. Kiekvienas naujakurys, statantis A++ klasės namą, net nesvarsto kitų variantų. Valstybė dosniai dalija APVA paramą, kaimynai giriasi, kokie ekologiški tapo, o „Facebook“ grupės lūžta nuo diskusijų, ar geriau „oras-vanduo“, ar visgi „gruntas-vanduo“. Atrodo, kad Lietuva vieningai žengia į švarią, žalią ir elektrifikuotą ateitį, kurioje dūmų kvapas tėra tolimas, nemalonus prisiminimas. Modernumas, efektyvumas, tvarumas – štai šių dienų burtažodžiai.
Bet ar tikrai? Sustokime akimirkai ir pasižvalgykime atidžiau, ypač atvėsus orams. Pravėrus langą priemiesčio rajone ar tiesiog pasivaikščiojus po senesnį individualių namų kvartalą, nosį vis dar kutena tas pats, dešimtmečius pažįstamas dūmelis. Pasirodo, kieto kuro katilai niekur nedingo. Jie vis dar burzgia, kunkuliuoja ir šildo tūkstančius Lietuvos namų. Kyla natūralus klausimas – kodėl? Kodėl technologijų amžiuje žmonės vis dar renkasi nešvarų, daug priežiūros reikalaujantį, bet laiko patikrintą būdą? Ar tai tik įprotis, ar šalta, racionali ekonomika?
Kaina, kaina ir dar kartą kaina
Pradėkime nuo pačios banalios, bet skaudžiausios tiesos – pinigų. Modernus šilumos siurblys, net ir pats paprasčiausias „oras-vanduo“ variantas, su montavimu, boileriu ir visais priedais lengvai gali kainuoti 8, 10, o gal ir 12 tūkstančių eurų. Taip, APVA kompensuos dalį sumos – gal tris, gal penkis tūkstančius. Bet tuos pinigus vis tiek reikia turėti čia ir dabar. O kompensacija grįš gal po pusmečio. Tuo tarpu, paprastas, bet patikimas kieto kuro katilas kainuoja… kiek? Tūkstantį? Du tūkstančius eurų? Net ir modernesnis, žvakinio degimo modelis retai viršija trijų tūkstančių ribą. Skirtumas yra astronominis, ypač vidutines pajamas gaunančiai šeimai regione, kuriai banko paskola šildymui skamba kaip blogas anekdotas. Čia matematika labai paprasta – ar šalti dabar, ar mokėti dešimtmečius.
Kai namas „nekvėpuoja“ modernumu
Šilumos siurbliai yra fantastiški. Bet jie veikia efektyviausiai tada, kai ruošia žemos temperatūros vandenį, idealiai – grindiniam šildymui. Ką daryti, jei namas statytas 1995 metais? Arba jei tai senas „plytinukas“, apšiltintas tik iš dalies? Tokiuose namuose dažniausiai stovi seni, geri ketaus radiatoriai, liaudyje vadinami „špižiniais“. Ir tiems radiatoriams reikia karšto vandens. Labai karšto. Kalbame apie 70 ar 80 laipsnių Celsijaus, kad kambariuose būtų įmanoma gyventi per didžiuosius šalčius. Šilumos siurblys, bandydamas paruošti tokios temperatūros vandenį, pradeda naudoti elektrinius tenus ir jo efektyvumas (garsusis COP) krenta žemiau grindjuostės. O kieto kuro katilas? Jam tai vieni juokai. Jis tam ir sukurtas – kaisti ir kaitinti.
O kas, jei dings elektra?
Pastarųjų metų įvykiai išmokė mus vieno – stabilumas yra labai trapus dalykas. Elektros kainos gali šokti į neregėtas aukštumas, o tinklai, pasirodo, nėra amžini. Kas nutinka šilumos siurbliui, dingus elektrai? Jis tampa tiesiog didele, brangia dėže kieme. Žinoma, kieto kuro katilų cirkuliaciniai siurbliai irgi naudoja elektrą, bet čia yra niuansų. Paprastam „žvakės“ tipo katilui užtenka nedidelio akumuliatoriaus ar UPS’o, kad palaikytų cirkuliaciją kelias valandas ar net parą. O jei katilas visai senovinis, veikiantis gravitaciniu principu (nors tokių beveik neliko), jam elektros išvis nereikia. Tai autonomijos ir saugumo jausmas. Žinojimas, kad net jei siaus pūga ir nutrūks laidai, namuose vis tiek bus šilta, yra neįkainojamas, ypač atokesnėse vietovėse.
Savos malkos – geriausios malkos
Lietuva – miškingas kraštas. Labai daug žmonių turi nuosavo miško. Arba kaimyną Petrą, kuris tą mišką turi ir parduoda malkas pigiau. Kuro klausimas čia tampa ne tik ekonominiu, bet ir fiziniu. Šilumos siurblio „kuras“ yra nematoma elektra, kurios kainos diktuoja birža. O kieto kuro katilo kuras guli tvarkingai sukrautas malkinėje. Tai apčiuopiama. Gali nueiti, paliesti, įvertinti, kiek dar liko žiemai. Jei turi nuosavo miško, šildymo kaštai sumažėja praktiškai iki nulio – lieka tik darbas ir benzinas pjūklui. Tai visai kita finansinė lyga. Net perkant malkas, dažnai tai atrodo saugiau nei priklausomybė nuo elektros tinklų ir jų kainodaros.
Įprotis – antras prigimimas
Negalima nuvertinti ir psichologinio faktoriaus. Dešimtmečius žmonės šildėsi malkomis. Ryte atsikelti, nueiti į katilinę, užkurti ugnį, pajusti tą specifinį dūmo kvapą – tai ritualas. Tai tikra, gyva šiluma. O šilumos siurblys? Stovi daiktas, tyliai ūžia. Jokios romantikos. Kaip sakė vienas pažįstamas ūkininkas Jonas: „Koks čia šildymas, jei dūmo nematai ir katilo negirdi?“ Galbūt tai skamba juokingai, bet pripratimas yra didžiulė jėga. Žmonės moka elgtis su malkomis, žino, kaip valyti kaminą, kaip reguliuoti trauką. Tai pažįstama teritorija. Perėjimas prie „kompiuterio“, kuris šildo namus, kai kuriems atrodo tiesiog svetimas, nepatikimas ir pernelyg sudėtingas.
Granulės keičia žaidimo taisykles
Svarbu paminėti, kad „kieto kuro katilai“ jau seniai nebėra tik tos senos, rūkstančios „buržuikos“. Rinka labai pasikeitė. Didžiulę populiarumo bangą išgyvena granuliniai katilai. Ir tai yra aukso viduriukas tiems, kas nori komforto, bet bijo elektros kainų. Granulinis katilas yra beveik toks pat patogus kaip dujinis ar šilumos siurblys. Jis veikia automatizuotai. Turi didžiulę talpą (bunkerį), kurią užpildai granulėmis kartą per savaitę, o gal ir rečiau. Jis pats užsidega, pats užsigesina, palaiko nustatytą temperatūrą. Taip, tai vis dar kietas kuras, bet priežiūros reikalauja minimaliai, o efektyvumas – aukštas. Tai kompromisas tarp senovės ir modernumo.
APVA paramos spąstai
Visi kalba apie APVA paramą keičiantis katilus. Skamba puikiai – išmeti seną „pečių“ ir gauni tūkstančius eurų naujam siurbliui. Tačiau velnias slypi detalėse. Parama dažnai skiriama tik tada, kai namas pasiekia tam tikrą energinio naudingumo klasę. Ką daryti, jei gyveni sename sodo namelyje, kurį nori minimaliai šildyti savaitgaliais? Arba sename rąstiniame name, kurio apšiltinimas kainuotų daugiau nei pats namas? Tokiems būstams parama tiesiog nepriklauso. Be to, reikalavimai griežti – reikia sertifikuotų montuotojų, oficialių dokumentų. Kartais paprasčiau ir pigiau yra tiesiog nusipirkti naują, bet vėlgi kieto kuro katilą, ir nesivelti į biurokratines pinkles.
Elektros kainų šokas vis dar atminty
Nereikia būti ekonomistu, kad prisimintum 2022-ųjų metų energetinį šoką. Elektros kainos pasiekė kosmosą. Tie, kas ką tik buvo įsirengę šilumos siurblius ir tikėjosi gyventi pigiai, gavo tokias sąskaitas, kad plaukai piestu stojosi. Ši baimė niekur nedingo. Ji liko pasąmonėje. Žmonės suprato, kad būti visiškai priklausomam nuo elektros yra rizikinga. Malkų kaina irgi kilo, bet ne taip drastiškai ir ne taip staigiai. Kieto kuro katilas, ypač jei jis gali deginti įvairų kurą (malkas, briketus, anglį), suteikia lankstumo. Vienais metais pigiau malkos, kitais – briketai. Visada galima rasti išeitį. O su šilumos siurbliu išeitis viena – mokėti tiek, kiek prašo.
Kas gi laimės šias lenktynes?
Akivaizdu, kad jokio vieno nugalėtojo čia nėra ir artimiausiu metu nebus. Šilumos siurbliai neabejotinai yra ateitis. Jie puikiai tinka naujai statybai, sandariems, gerai apšiltintiems namams su grindiniu šildymu. Tai švaru, patogu ir, esant stabilioms elektros kainoms, ekonomiška. Jie užkariauja naujų namų rinką Lietuvoje.
Tačiau kieto kuro katilai išlieka nepakeičiami senesniame fonde. Jie yra pragmatiškas, ekonomiškai pagrįstas ir patikimas pasirinkimas ten, kur investicijos į pilną renovaciją yra per didelės. Kol Lietuvoje stovi tūkstančiai senų „plytinukų“ su ketaus radiatoriais, kol žmonės turi nuosavo miško ir kol elektros kainos šokinėja kaip pašėlusios, tol katilinėse traškės malkos ir burzgs granuliniai katilai. Tai nėra atsilikimas – tai tiesiog kitoks, labiau į žemę orientuotas požiūris į šilumą.
Keletas faktų pamąstymui
Taigi, kitą kartą pajutus dūmų kvapą, nereikėtų skubėti teisti. Taip, ekologija svarbu, bet gyvenimas diktuoja savo sąlygas. Šilumos pasirinkimas Lietuvoje vis dar yra sudėtingas kompromisas tarp norų, galimybių, įpročių ir baimių.
Štai penki esminiai punktai, kodėl kietas kuras vis dar gyvas:
- Pradinė investicija – Kieto kuro katilų įrengimas yra kartais net 5-10 kartų pigesnis nei šilumos siurblio sistemos.
- Infrastruktūros inercija – Daugelis senų Lietuvos namų pritaikyti aukštos temperatūros šildymui (radiatoriams), kur siurbliai nėra tokie efektyvūs.
- Kuro prieinamumas – Galimybė naudoti nuosavas, pigiai įsigytas malkas ar briketus daro šildymą apčiuopiamą ir finansiškai nuspėjamą.
- Energetinis saugumas – Nepriklausomybė nuo elektros tinklų svyravimų ir kainų šuolių suteikia psichologinio bei praktinio saugumo.
- Evoliucija – Modernūs granuliniai katilai siūlo komfortą, artimą šilumos siurbliams, tačiau išlaiko kieto kuro privalumus.